GEGUŽĖS 11 D. PENKTADIENIS

18:00 "MENO PARKAS" GALERIJA
(Rotušės a. 27)
12-oji Baltijos Šalių šiuolaikinės keramikos paroda "PAVASARIS 2018" / Aušra Andziulytė. "ĮSIRĖŽĘ VAIZDAI", susitikimai su autoriais.

Galerija "Meno parkas" rengia susitikimus su galerijoje veikiančių parodų autoriais:
- susitikimas su 12-osios Baltijos šalių šiuolaikinės keramikos parodos "Pavasaris 2018" (galerijos I ir II aukštai) autoriais.

Dalyvauja: kuratorius Juris Bergins, projekto vadovė Živilė Bardzilauskaitė-Bergins, parodos menininkai.
 - susitikimas su Aušra Andziulyte, parodos "Įsirėžę vaizdai" autore (galerijos III aukštas).
____________________________________________________________________________


12-oji Baltijos šalių šiuolaikinės keramikos paroda "PAVASARIS 2018“
Parodos laikas: 2018 04 25 - 2018 05 18
Vieta: Galerija "Meno parkas" (Rotušės a. 27, Kaunas), I ir II aukštai


Dvyliktą kartą Kaune vyksta Baltijos šalių šiuolaikinės keramikos paroda, plėtojanti baltiškąsias keramikos tradicijas, menines inovacijas ir puoselėjanti įvairių kartų keramikų kūrybiškumą, profesionalumą ir inicijuojanti jaunosios keramikų kartos parodinę veiklą. Žinomų įvairių šalių menininkų sukurti kūriniai parodai „Pavasaris“ dažnai patenka į tarptautines konkursines parodas ir muziejus, laimi apdovanojimus tokiose valstybėse, kurios turi gilias meno keramikos tradicijas, kaip Danija, Italija, Ispanija, Kinija, Taivanas, Vokietija, Lenkija, JAV, Australija ir kitur.


Paroda „Pavasaris“ vyksta nuo 2007 m. parodos sumanytojas ir kuratorius, tarptautinių konkursų laureatas, Ženevos tarptautinės keramikos akademijos narys - Juris Bergins.
____________________________________________________________________________

Aušra Andziulytė. ĮSIRĖŽĘ VAIZDAI

Parodos laikas: 2018 04 26 - 2018 05 18
Vieta: Galerijos "Meno parkas" (Rotušės a. 27, Kaunas) III aukštas


Ką gamta palieka neužbaigta, papildo menas. (Sufijų išmintis)

„Yra vaizdai, į kuriuos galiu žiūrėti be galo ir jie niekada neatsibosta. Stebėtojas ir vaizdas tarsi tampa vieniu, tiesiog buvimu, su atsiveriančia begaline erdve ir savita tvyrančia šviesa. Tie vaizdai tiesiog įsirėžia esybėje, įsispaudžia sąmonėje. Yra keletas tokių vaizdų, o gal net keliasdešimt ir gal dar daugiau... Gal reikėtų pabandyti juos susiskaičiuoti, ko gero, būtų įdomu žinoti, kiek jų tokių turiu aš, o gal tokių turi ir kiekvienas.
 

Taigi, įsirėžę vaizdai. Man tai yra Nemunas su jo šlaitais, laukai, pakrantės, mirusios kopos, miško linija... Tos vietos man svarbios, jose prapuola laikas, o vaizdai tampa tartum bedugniai viską talpinantys šuliniai, pradedant įvairiom kasmetinėm klajonėm gamtoje, vaikystės prisiminimais, šmėkštelėjimais permainingos istorijos ir galiausiai „krentant“ iki pirmapradžių dėmenų. Tuose vaizduose tarsi sudėtos visos stebimos vietos, to krašto gamtos koncentracija, ten gyvenančių žmonių tam tikra vidinė sankloda.

Žmogaus ir gamtos sąsaja nenuginčijama, juk net gi dainose, ypač liaudies, galima atpažinti esant lygumas ar kalnus, klonius, vandenis, kaitrą ar šaltį bei savitą šviesą. Kaip ir keliaujant, dažnai net ir be riboženklio galime suprasti, kad jau atsidūrėme kitoje šalyje. Tai sąlygoja visiems suprantami veiksniai, nors kai kurių panašumų galima rasti net visai kitam žemės krašte, dėl ko dažnai būtent ten traukia apsigyventi išeivius. Man pačiai kažkada teko būti rezidencijoje Geteborge. Supratau, kad peizažas be horizonto mane veikia labai keistai. Pradėjau jo ieškoti ir šios paieškos tapo vos ne kasdiene egzistencine būtinybe. O surasti, nebuvo taip jau paprasta. Nei prie jūros su begale salų, nei užlipus ant esančių kelių kalvų mieste, negalėjau rasti horizonto linijos. Galiausiai mažą tarpelį horizonto atradau pajūryje, už pusantros valandos kelio dviračiu, ir tai man buvo didžiulis džiaugsmas ir nusiraminimas. Nuo tada iki ten keliaudavau kasdien. Stiprus horizonto poreikis man buvo visiškai netikėtas.


Buvo laikas, kai mano tėtis pasakodavo apie savo gimtinės vietas su kažkokiu begaliniu ilgesiu ir šiluma, vis tarsi ištraukdamas iš atminties peizažo detales: pamiškės linkį ties paliais, vingiuojantį upeliūkštį kaitrią vasarą, kelią apsodintą beržais, laukus... Ilgai nesupratau kas ten tokio ypatingo, kol nenuvažiavau į tas vietas. Tuomet viską pamačiau tarsi tėčio, o gal net ir protėvių akimis. Yra kažkoks visa persmelkiantis kodas ir vidinė atmintis susitapatinanti su matomu vaizdu. Tame derinyje ir atsiranda mano tapomi vaizdai."


Aušra Andziulytė
 


Galerijos „Meno parkas“ darbo laikas:
II-V 11-18.30 val., VI 11-16 val.


www.menoparkas.lt
www.artsy.net/meno-parkas
www.facbook.com/galerija.meno.parkas
www.twitter.com/galerijamenopar
www.instagram.com/menoparkasgalerija

1/1
  • Black Facebook Icon
  • Black Instagram Icon
  • Black Vimeo Icon